Kuo daugiau žmogaus gyvenime nesuformuluotų ir neužduotų klausimų, tuo daugiau nežinojimo ir nesupratimo. Nežinojimas veda į baimę ir iš to atsiranda išankstinis paieškų neigimas. Žmogus kaip įkaltas daro tą patį per tą patį, bijodamas pažvelgti į paslaptį ir laikydamas save prikaustytą siauroje erdvėje, apsaugotoje nuo nepageidaujamų minčių, abejonių ir klausimų. Nepaisant visų pastangų, likimas užsispyrėliškai kiekvienam primena, kad senstame, sergame, prarandame. Užuot nurimę ir apmastę šią tikrovę, stengiamės pasveikti ir naujai įsigyti prarastą. Iki paskutiniųjų kovojame su būtimi taip niekada ir nepažiūrėję jai į akis.

Kad įsitikintumėme šio teiginio tiesa, nereikia vardinti ilgo, skaudžių gyvenimo abejonių sąrašo, o užtenka paliesti esminę nepageidaujamą mintį, tai yra – mirtį. Mirtis, kaip nežinomybės šmėkla retkarčiais praskrieja kiekvieno prote, o retkarčiais užklumpa, kaip netikėta žinia. Juk tą akmirką, kai apsirengę juodai įeiname į liūdesio ir ašarų persunktas patalpas, pajaučiame pavojų ir savo bei artimųjų gyvenimo laikinumą. Trumpam, nes tik sugrįžę į įprastą ritmą, užmirštame viską, keisdami patirtas emocijas lėkštais juokeliais ir pokalbiais apie nemirtingą ateitį.

Žmogus pasirenka gyventi baimėje, nes yra įsitikinęs, jog tai kas anapus – tiesiog spėlionė. Bevaisiai apmąstymai nesuteikia jokios realios atsparos, o tampa tik žodžių žaidimu. Tikėjimai, ritualai ar ceremonijos, lyg misitifikuoti spektakliai kalba apie galbūt kadaise aktualius dalykus, o paslaptimis dabintos knygos sunkiai skiriasi nuo fantastinių literatūriniu pramogų. Tokioje palėtėje atsidurusiam šiuolaikiniam žmogui išties sunku gyventi ir mąstyti kaip nors kitaip, negu kaip tai nurodo margas išorinis pasaulis. Netobulos juslės tapo tiesos žinovėmis, o rėkiančios taikomosios technologijos tą patvirtina ir skatina. Įspūdis, jog nardome baisiai drumzlėtame ežere, be krantų, gylio ir galimybės išnirti.

Tiesa dažnai būna sunki, bet už jos slypi perspektyva. Nagrinėdamas nemalonias egzistencines abejones, žmogus nemirks neviltyje ilgiau, negu atsisakydamas į jas pasižiūrėti. Kiekvienam skirti atsakymai jau yra, juos tereikia atpažinti ir pasiimti. Bet kokiu atveju, reikia nuspręsti pradėti šią paiešką ir pirmiausiai, be baimės ir išankstinio nusistatymo, pasistengti suformuluoti esminius klausimus. Kas esu aš? Kodėl aš čia? – rūpėjo mums. O kas rūpi jums?