Stovėdamas ant Jamunos upės kranto, autorius skaičiavo du metus, kai nuo ryto iki vakaro bandė išbūti savo vidiniame gyvenime. Jis manė, kad meno kūrėjas gali bet kada nuspręsti nustoti kurti ir pasukti kitu keliu. Jis tai pabandė, bet ar jam pavyko?

Ši autobiografinė esė tiria menininko bandymą atrasti santykį tarp kūrybos ir meditacijų. Atskleidžia kūrybos potencialą vesti žmogų gyvenimo keliais link fundamentalių atradimų. Kūrinyje persipina menininko portretas, transcendentali tikrovė ir troškimas atrasti tarp jų ryšį.

Slampinėdamas paryčių gatvelėmis ir grožėdamasis paukščių sparnų mostelėjimais, upių atspindžiais ir vingiuotais lyg sustingusių šokyje medžių šešėliais, autorius siekia suvokti jame iškylančio grožio pajautimo šaltinį.